Menu Close

VAIKAI IR MIRTIS: KAIP KALBĖTI BE BAIMĖS

Psichologo patarimai

Lapkričio pradžia mirusiųjų pagerbimo laikas – toks metas, kai mūsų mintys natūraliai krypsta į laikinumą, prisiminimus ir tuos, kurių jau nėra šalia. Suaugusiems ši diena dažniausiai būna ramių prisiminimų ir vidinio susikaupimo laikas. Tačiau šalia mūsų augantys vaikai šį laiką ir pačius mirties bei gyvybės fenomenus išgyvena visiškai kitaip.

Retas kuris tėvas ar pedagogas jaučiasi drąsiai ir užtikrintai kalbėdamas su vaiku apie mirtį. Vis dar gyva giliai įsišaknijusi baimė „sužeisti“ jautrią vaiko sielą arba „užtraukti bėdą“ vien ištariant šią temą balsu. Remiantis vaikų psichiatrijos ir psichologijos specialistų įžvalgomis, pabandykime išsklaidyti mitus, įnešti daugiau šviesos į šį sunkų pokalbį ir padrąsinti tėvus būti patikimu uostu savo vaikams.

Dažniausi mitai apie vaikų gedulą

1 mitas: vaikai per maži, kad suprastų mirtį, todėl jie ir negedi

Ilgą laiką visuomenėje gyvavo klaidingas įsitikinimas, kad vaikų psichika nėra pakankamai brandi gedėjimui. Tačiau naujausi mokslo įrodymai ir klinikinė praktika rodo ką kita – vaikai ir paaugliai gedi, tik jų sielvartas, lyg tyli povandeninė srovė, pasireiškia visiškai kitaip nei suaugusiųjų. Netgi kūdikiai, netekę pirminės prieraišumo figūros, patiria didžiulį ilgesį, kuris reiškiasi nuolatiniu, sunkiai numalšinamu verksmu, sutrikusiu miegu ar valgymo įpročių pokyčiais. Svarbu suprasti, kad skaudūs praradimai vaikų pasaulyje – tai nebūtinai tik fizinė mirtis; vaikas giliai išgyvena ir naminio gyvūno netektį, tėvų skyrybas ar geriausio draugo išvykimą.

2 mitas: geriau vaiko „nekankinti“ ir su juo apie mirtį nekalbėti

Saugodami vaikus, suaugusieji dažnai pasistato tylos sieną. Tačiau tyrimai atskleidžia, kad galimybė atvirai kalbėti apie mirtį ir velionį vaikui yra gyvybiškai būtina. Kai suaugusieji vengia šios temos, vaikas lieka vienas tarsi sūpuotis tamsioje nežinomybės valtyje su savo fantazijomis, baimėmis ir gniuždomu nerimu. Vaiko reakcija į netektį kaip veidrodis atspindi supančių suaugusiųjų išgyvenimus ir emocinį atvirumą.

3 mitas: jei vaikas liūdi ir prarado domėjimą veiklomis, jis serga depresija

Ne visada liūdnas vaikas serga depresija. Labai svarbu nubrėžti ribą tarp natūralaus gedėjimo ir klinikinės depresijos. Nekomplikuotas gedėjimas – tai sveikintina, nors ir skausminga natūrali reakcija po netekties, kuri pirmuoju etapu gali priminti depresiją (pasireiškia liūdesiu, nerimu ar miego problemomis). Visgi esminis skirtumas tas, kad sielvartaujantis vaikas anksčiau ar vėliau vėl mezga ryšį su aplinkiniais, periodiškai patiria džiaugsmo akimirkas ir pamažu integruojasi į įprastą gyvenimo ritmą, o depresijos gniaužtuose esančiam vaikui nutrūksta bet kokie ryšiai ir nelieka jokio džiaugsmo spindulėlio.

Kaip vaikai supranta mirtį priklausomai nuo amžiaus?

Ankstyvoji vaikystė (3–6 metai): šio amžiaus vaikai dar nesuvokia mirties kaip galutinio, negrįžtamo proceso, ir dažnai klaidingai mano, jog mirtis yra tik laikinas, grįžtamas reiškinys. Jiems būdingas magiškas mąstymas ir egocentrizmas – vaikas jaučiasi esąs viso pasaulio centre, todėl neretai pasąmoningai prisiima kaltę dėl įvykusio praradimo. Savo gilumines emocijas mažieji išreiškia netiesiogiai – per kūrybinius žaidimus, piešinius ar elgesio regresą (pavyzdžiui, pradeda čiulpti nykštį, praranda įgytus tualeto įgūdžius).

Mokyklinis amžius (7–9 metai): mokyklinukai jau pradeda suprasti, kad mirtis yra negrįžtama, tačiau savo ar artimųjų neišvengiamo mirtingumo jie vis dar nesuvokia. Jiems būdingas gilus, nerimastingas prisirišimas ir baimė dėl likusių gyvų šeimos narių saugumo. Kartais galime stebėti agresijos protrūkius – tai tik užspausto liūdesio, nevilties ir pykčio pliūpsniai, kurių vaikas dar nemoka suvaldyti žodžiais.

Paauglystė (nuo 10–12 metų iki 18 m.): paaugliai mirtį jau suvokia per biologinę prizmę – kaip neišvengiamą gamtos dėsnį. Jiems kyla galingi, audringi egzistenciniai klausimai: „Kodėl būtent man taip nutiko? Kodėl gyvenimas toks neteisingas?“ Paaugliai retai atsiveria žodžiais; jų sielvartas slypi po kaukėmis ir pasireiškia per elgesį – dirglumą, konfliktus, pablogėjusį susikaupimą ar vidinį atsiribojimą.

Praktinės rekomendacijos tėvams: kaip būti šalia gedinčio vaiko?

  1. Kalbėkite tiesiai, be nutylėjimų. Naudokite aiškius, nedviprasmiškus žodžius. Venkite miglotų metaforų, tokių kaip „senelis tiesiog užmigo“ arba „iškeliavo į tolimą kelionę“, nes maži vaikai gali pradėti patologiškai bijoti miego arba nuolat laukti durų skambučio. Kur kas saugiau pasakyti tiesą: „Mūsų artimasis mirė, jo širdis nustojo plakti, ir jis fiziškai pas mus negrįš.“

  2. Leiskite jausmams lietis laisvai. Vaikas gali verkti, bet lygiai taip pat jis gali ir toliau žaisti bei juoktis – tai nereiškia dvasinio nejautrumo. Tai tik natūrali, tausojanti vaiko psichikos gynyba. Svarbu parodyti, kad bet koks jausmas – ar tai būtų pyktis, liūdesys, ar ilgesys – yra teisėtas ir priimtas.

  3. Sukurkite saugią išraiškos erdvę. Mažesniems vaikams neįtikėtinai padeda emocijų išlaisvinimas per kūrybą – piešimą, molio lipdymą ar žaidimų terapiją. Galite drauge uždegti jaukią žvakutę namuose, vartoti senus nuotraukų albumus ir šviesiai, pagarbiai, su dėkingumu prisiminti išėjusį žmogų.

  4. Būkite tvirtu ir ramiu uostu. Po netekties vaiko vidinis pasaulis dreba, todėl jam kaip oro reikia saugumo jausmo. Jūsų fizinis apsikabinimas, ramus buvimas šalia ir emocinis prieinamumas padeda sumažinti tūnančias baimes bei integruoti skaudžią patirtį į savo gyvenimą.

  5. Laiku ištieskite pagalbos ranką. Jei matote, kad gedulo šešėlis nesitraukia, simptomai sunkėja, vaikas visiškai užsisklendė savyje, skundžiasi nepaaiškinamais somatiniais skausmais ar prabyla apie gyvenimo beprasmybę (ypač jei praėjo daugiau nei 6 mėnesiai ir ryškėja komplikuoto gedėjimo požymiai), nedvejokite – kreipkitės į psichologą ar vaikų psichiatrą.

Lapkričio šviesa kapinėse ir mūsų namuose – tai švelnus priminimas, kad mirtis fiziškai nutraukia gyvenimo siūlą, bet niekada nenutraukia meilės bei gilaus ryšio. Kalbėkime, būkime atviri ir leiskime savo vaikams jaustis saugiems bei suprastiems bet kokiame gyvenimo kelyje.

Parengė Jonavos rajono švietimo pagalbos tarnybos psichologė Renata Stonienė, besiremdama mokslinėmis ir klinikine praktika pagrįstomis įžvalgomis bei rekomendacijomis (Šaltinis: Krotova, J., Lesinskienė, S. (2020). Ar visuomet liūdnas vaikas serga depresija: ką pediatrams reikia žinoti apie vaikų gedėjimo reakcijas? Žurnalas „Pediatrija“, 2020/4 (92), p. 52–57).

Skip to content
Būtinieji slapukai

Šiais slapukais aktyvinamos pagrindinės svetainės naršymo ar prieigos funkcijos. Be šių slapukų svetainė tinkamai neveiks.