Lapkričio 22 d. lankėmės Šeduvoje ir Šeduvos žydų istorijos muziejuje „Dingęs štetlas“. Saulėta diena, puikus oras – kodėl gi nesileidus į kelionę? Anglų kalbos pradedančiųjų grupės klausytojos kartu su vadove Neringa Liutkevičiene susibūrė kelionei į Šeduvą. Kupinos geros nuotaikos ir trokšdamos naujų patirčių bei įspūdžių, išriedėjome į kelią.
Nuvykus miestelio centre mus pasitiko gidė Kristina, kuri lydėjo visą viešnagės Šeduvoje laiką. Išgirdome istorijas, kurios nukėlė į tarpukario Šeduvą, kurioje sugyveno ne vienos tautybės žmonės: lietuviai, žydai, romai ir kiti, radę čia savo namus. Tai istorijos apie žmones, kurie, kaip ir mes, gyveno, kūrė, dirbo, džiaugėsi, liūdėjo ir svajojo. Susipažinome su štetlo gyventojų tradicijomis, kultūra, kasdienybe ir tragišku likimu, kurio aidai mus pasiekia iki šiol.
Pasivaikščiojus po Šeduvos miestelį, gidė mus palydėjo į muziejų „Dingęs štetlas“. Klausant gidės pasakojimų apie tragiškus šeduviečių likimus, neapleido jausmas, kad tai vyko visai šalia mūsų, kad mes irgi tai išgyvenome. Juk Jonava taip pat turi „dingusį štetlą“. To negali pamiršti, tad klausant gidės, širdį suspaudė skausmas. Panašumų daug, o likimas vienas – sunaikintas, dingęs. Daugiau nei 200 Lietuvos štetlų – ištisas daugiataučių miestelių pasaulis, su visomis tradicijomis, papročiais, ryšiais ir, svarbiausia, žmonėmis, egzistavęs tiek metų, buvo sunaikintas.
Dėkojame gidei Kristinai ir muziejui „Dingęs štetlas“ už jų kilnią misiją pasakoti sudėtingą Lietuvos štetlų ir jų žmonių istoriją. Pasakoti ją jautriai.
Kupinos gilių įspūdžių, vakarop grįžome namo.
Dėkoju visoms, dalyvavusioms ekskursijoje į praeitį, kuri kalba tyla, taip pat didelis AČIŪ ir ne anglistėms, prisijungusioms prie mūsų grupės kelionės.
Grupės seniūnė Irena Andrejeva
