Ką sako mokslas apie psichikos sveikatos esmę
Šiuolaikinis mokslas atskleidžia pamatinę tiesą: mūsų emocinė būsena ir fizinis kūnas nėra dvi atskiros visatos. Tai vieningas, neatsiejamas audinys, o vidinė ramybė yra ne prabanga, o pati svarbiausia visos žmogaus sveikatos atrama. Tai itin aktualu švietimo ir ugdymo erdvėje – juk tik emociškai saugus, pusiausvyrą atradęs suaugusysis gali tapti ramiu uostu ir įkvepiančiu pavyzdžiu augančiam vaikui.
Pasaulyje egzistuoja penkios ypatingos vietos – Mėlynosios zonos (Blue Zones): Okinava Japonijoje, Sardinija Italijoje, Ikarija Graikijoje, Nikojos pusiasalis Kosta Rikoje bei Loma Linda Kalifornijoje. Šių kraštų gyventojai pasižymi neįtikėtinai didele šimtamečių gausa ir šviesiu protu. Atidžiau pažvelgus į jų kasdienybę paaiškėja, kad jų sveikatos ir emocinės gerovės paslaptis slypi ne ypatingoje genetinėje loterijoje, o giliame, jautriame santykyje su savimi, kūnų ir aplinka. Šios pamokos šiandien tampa neįkainojamu gidu tiek tėvams, tiek pedagogams.
Judėjimas, kuris gydo sielą ir laisvina protą
Mėlynųjų zonų gyventojai nealina savęs. Jie juda natūraliai – puoselėja daržus, vaikšto kalvotomis gatvelėmis, lipa laiptais ir atlieka buitinius darbus. Mokslas ir prof. dr. A. Skurvydo sisteminamos įžvalgos atskleidžia, kodėl tai taip galingai veikia mūsų psichiką: judant raumenys išskiria natūralias „vilties ir laimės molekules“ (miokinus), kurios mažina lėtinį uždegimą, ramina nervų sistemą ir saugo smegenis nuo perdegimo bei depresijos.
Ugdyme tai ypač svarbu: pakanka vos kelių aktyvesnių judesio pertraukėlių ar spėresnio pasivaikščiojimo, kad vaiko ir suaugusiojo smegenys gautų deguonies gūsį, o protas išsilaisvintų nuo susikaupusios įtampos bei streso. Rūpinimasis judėjimu – tai tiesioginė investicija į skaidrų mąstymą ir gebėjimą mokytis.
Prasmės ieškojimas ir vidinė atrama
Ilgaamžiai žino, kodėl keliasi kas rytą. Okinaviečiai tai vadina Ikigai – gyvenimo priežastimi, kuri prideda net iki 7 papildomų gyvenimo metų. Ugdydami vaikus, mes taip pat padedame jiems atrasti savąjį Ikigai – pažinti savo stiprybes, džiaugsmus ir prasmės jausmą.
Žinoma, streso kasdienybėje neišvengia nei mokytojai, nei mokiniai, tačiau Mėlynosiose zonose giliai įsišakniję kasdieniai atsparumo įpročiai: popietės tyla Ikarijoje, dėkingumas Okinavoje ar reguliari malda bei poilsis Loma Lindoje. Moksliniai tyrimai patvirtina, kad lėtinis stresas yra vienas aršiausių emocinės ir fizinės sveikatos priešų. Štai kodėl dvasinis gyvenimas, tikėjimas ir giliai viduje turima atrama veikia kaip galingas neurobiologinis buferis. Nuoširdi malda, pasitikėjimas, dėkingumas ir vidinė ramybė nuramina nervų sistemą, sumažina streso hormonų lygį ir leidžia kūnui bei sielai pailsėti. Prie to prisideda ir miego reguliarumas – kėlimasis ir ėjimas gulti panašiu laiku atkuria natūralų organizmo ritmą, kas ypač jautru augančiam vaiko organizmui.
Maitinimas kūnui ir dvasiai
Psichikos sveikata glaudžiai susijusi ir su tuo, kuo maitiname savo kūną. Mėlynųjų zonų gyventojai vadovaujasi taisykle Hara hachi bu – sustoti valgyti, kai pasijunti sotus maždaug 80 %, o jų mitybos pagrindą sudaro natūralus, kuo mažiau pramoniniu būdu apdorotas maistas. Mažiau perdirbto maisto retai sukelia nuotaikų svyravimus ir užtikrina skaidresnę galvą – tai paprasta taisyklė, kurią verta skiepyti vaikams nuo mažumės.
Saugūs ryšiai – svarbiausia ugdymo ir gijimo erdvė
Tačiau galbūt pati gražiausia pamoka Pasaulinės psichikos sveikatos dienos proga yra ta, kad žmogus nebuvo sutvertas vienatvei. Moai draugystės grupelės Okinavoje, tvirti kelių kartų šeimos ryšiai Ikarijoje ir dvasinės bendruomenės įrodo: kokybiški, šilti santykiai mūsų išgyvenimo ir emocinio atsparumo tikimybę padidina net 50 %.
Švietime tai esminis raktas: vaikas geriausiai skleidžiasi ir mokosi ne per baimę, gąsdinimus, įtampos kėlimą, spaudimą, o per saugų šiltą ryšį. Žinojimas, kad esi mylimas, išklausytas, priimtas ir reikalingas, gydo giliausias emocines žaizdas ir suteikia sparnus augti.
Pasitinkant Pasaulinę psichikos sveikatos dieną, prisiminkime: rūpindamiesi savo emocine ramybe, dvasiniais poreikiais ir šiltais ryšiais su kitais, mes padedame pamatus ne tik savo, bet ir mūsų vaikų ateičiai. Leiskime sau sustoti, įkvėpti, pasirinkti švelnumą bei atjautą sau ir su nuoširdumu bei geranoriškumu nusišypsoti tiems, kuriuos ugdome, ir tiems, kurie yra šalia mūsų. Ir tai padarykime jau dabar.
Parengė Jonavos rajono švietimo pagalbos tarnybos psichologė Renata Stonienė